N. Lozano „Tėvo širdis“: atrasti Tėvo širdį išgyvenant „betėvystės epidemiją“

Knyga „Tėvo širdis“ – tai tėvo ir sūnaus bendras darbo vaisius. Šitai sakydama turiu galvoje ne tik biologinę tėvystę (knygą parašė Neal'as Lozano, jos redagavimo darbus atliko jo sūnus Matthew), tačiau ir tai, jog pačiam autoriui be asmeninio ryšio su savo dangiškuoju Tėvu šio rezultato pasiekti nebūtų pavykę. Būtent į šią patirtį – kelionę Tėvo širdies link – autorius mus ir kviečia. Neal'as Lozano yra katalikiškos „išlaisvinimo“ per užtarimo maldą organizacijos įkūrėjas JAV. Turėdamas religinio švietimo magistro laipsnį ir daugiau nei 40 m. darbo patirtį šioje srityje, autorius yra laukiamas pranešėjas konferencijose ne tik savo gimtoje šalyje, bet ir už jos ribų. Ne paslaptis, kad tokio pobūdžio tarnystės ypač konservatyvesnės tradicijos puoselėtojų dažnai yra vertinama kontraversiškai, tačiau pabandykime be išankstinių nuostatų pažvelgti į šį jo ilgametės kelionės su Dievu vaisių.

Knygoje kalbama apie tai, kaip turime grįžti pas Dievą, atrasdami jį kaip mūsų laukiantį mylintį Tėvą. Autorius teigia, kad visi turime nebylų širdžių troškimą – grįžti į namus kaip į būseną, kurioje patyrėme kiekvieno taip trokštamą besąlyginę meilę, tačiau šio paveikslo jis neidealizuoja. Priešingai, jis pripažįsta, kad visi turime didesnių ar mažesnių nuoskaudų, susijusių su mus į pasaulį išleidusia šeima, ypač su tėvu. Būtent mūsų neigiamos patirtys, susijusios su tėvo figūra, dažnai yra perkeliamos į tai, kaip mes įsivaizduojame Dievą Tėvą. Galbūt tėvas buvo abejingas, nedėmesingas mano poreikiams, nepelnytai baudžiantis, o gal jo išvis nebuvo? Autorius teigia, kad mes gyvename „betėvystės epidemijos“ laikais, tai turi pasekmes vaikų ekonominiam, fiziniam bei psichologiniam gerbūviui, tiesiogiai darančiam įtaką jų ateičiai. Reikšminga dalis įvairių elgesio problemų turinčių vaikų yra užaugę be tėvo. Tokius savo teiginius jis pagrindžia neguodžiančia JAV statistika. Panašias epidemijos tendencijas galime įžvelgti ir Lietuvoje. Būtent todėl, autoriaus nuomone, ir esame atitolę nuo Dievo Tėvo, kurį atskleisti mums atėjo pats Kristus. Ne retas pastebi, kad kartais ir melstis lengviau yra tiesiog Jėzui – juk jis matė žmogaus kančias ir pats kentėjo už jį ant kryžiaus. Jis supras, išklausys. Visgi, teologine prasme kreipdamiesi į Trejybę, savo maldas visų pirma turime adresuoti Tėvui melsdamiesi Jėzaus vardu ir užtariant Šventajai dvasiai. Pats Jėzus moko: „jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums“ (Jn 16, 23). Taip pat mokiniams paprašius, kad Jėzus išmokytų juos melstis, jis ima kalbėti Viešpaties maldą „Tėve mūsų“. Taigi, kiekvieno krikščionio kasdienybėje įaugusi patirtis – malda – yra ne kas kita kaip asmenimis santykis su Tėvu. Tad ką daryti, jei tas ryšys apsunkintas, jei esame atsiskyrę nuo Tėvo dėl nuodėmių, jei sunku atstatyti tą tiltą dėl neigiamų patirčių savo žemiškoje šeimoje? Būtent apie tai autorius ir diskutuoja savo knygoje pateikdamas vaizdžius žmonių, kuriems padėjo išgydymo tarnystėje, liudijimus bei iliustruodamas savo teiginius pavyzdžiais iš Biblijos. Autorius atskleidžia, kad, net ir gyvendami puolusiame pasaulyje, per atgailą, atleidimą ir pasiryžimą keistis su Jėzaus pagalba galime atstatyti prarastą ryšį su Tėvu. Autorius išskiria ir dar vieną labai svarbų įrankį – tai Tėvo palaiminimą, kuris kartu veikia ir kaip siuntimas gautomis dovanomis dalintis su kitais. Be abejo, šis procesas praktikoje ne visada yra toks paprastas, ir būtent čia įsijungia Dievo malonė, patiriama per maldą, kurios veikimui autorius skiria daug dėmesio.

Neabejotinas knygos privalumas – temos aktualumas. Mums tikrai sunku pažinti Tėvą, užmegzti nuoširdų ryšį su juo maldoje, su pasitikėjimu prašyti ir kartu išlikti atviriems Dievo valiai, kuri ne visada sutaps su mūsiške. Šiuos sunkumus ir būdus, kaip juos įveikti, autorius nagrinėja knygoje. Pateikti pavyzdžiai (taip pat iš paties autoriaus gyvenimo) yra įtaigūs, kartais sukrečiantys, įtraukiantys emociškai, juose galime atrasti ir savų patirčių. Tai padeda susitapatinti, patarimus ir padrąsinimus pritaikyti sau. Dar vienas svarbus knygos privalumas – tai Šventojo Rašto ištraukos ir jų apmąstymai. Visoje knygoje vystomas sūnaus palaidūno kelionės pas Tėvą naratyvas (nuo atsiskyrimo, suvokimo, kad esi pasiekęs „savo dugną“, pasiryžimo grįžti ir atgailauti iki tėvo atleidimo ir priėmimo atgal) kviečia skaitytoją atrasti sąsajų su savo gyvenimo patirtimis ir ieškoti asmeninių atsakymų. Nepaisant to, kad autorius kalba ir apie itin subtilias tikėjimo tiesas (blogį, nuodėmę, Dievo teisingumą, kt.), knyga nėra perkrauta teologinėmis ar filosofinėmis formuluotėmis, todėl bus priimtina įvairaus pasirengimo lygio auditorijai.

Knygoje siekiama atskleisti, kad, norint pripažinti mus nuo vaikystės lydinčias traumavusias patirtis ir kovoti su jų pasekmėmis, reikalinga ir Dievo malonė, ir mūsų pastangos. Visgi, kartais skaitant gali kilti pagunda klaidingai manyti, jog vien Dievo veikimo pakaks norint pasiekti trokštamo „išlaisvinimo“. Juk ir Biblijoje gausu pavyzdžių, kai Dievas įvykdo stebuklus pasitelkdamas žmogaus darbą, veikiantį kartu su tikėjimu. Petras, patikėjęs Jėzaus paraginimu, po visą naktį trukusios nesėkmingos žūklės nusiiria dar kartą užmesti tinklus ir laimikis nebetelpa į valtis, mokiniai, nors ir abejodami, padalina turimą negausų kiekį žuvies bei duonos ir pamaitina tūkstantines minias. Būtent ši Dievo, žmogaus ir tikėjimo sinergija padeda įvykti stebuklams. Be jokios abejonės, „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37) – šiuos ir dar didesnius darbus jis įvykdytų ir be mūsų, tačiau mes privalome atsiliepti į jo kvietimą darbuotis išvien. Jei Sūnus nebūtų ištaręs: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau.<...>'“ (Lk 15, 18), jis taip ir būtų pasilikęs savo „dvasinėje kiaulidėje“. Taip, Dievas jau laukia mums paruošęs „gerų dalykų“, tačiau jis nėra įkyrus – į jį gręžtis turime patys. Dažnai tai reiškia atsakomybės prisiėmimą už savo situaciją ir aktyvų veikimą siekiant ją pakeisti. Pripažinsiu, kad būtent dėl to mano požiūris į įvairias  „išlaisvinimo“ tarnystes yra skeptiškas. Taip, malda, ypač užtarimo, yra labai veiksminga: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16). Visgi, neturėtų kilti pagunda dėl to nusikratyti savo asmeninės atsakomybės veikti. Juk Dievas, kaip mylintis Tėvas, mezga su kiekvienu iš mūsų asmeninį ryšį, todėl ir iš mūsų tikisi to paties – asmeninio atsako jam, pasireiškiančio per asmeninę atsakomybę, kurią gavome kartu su laisve. Tikėjimasis, kad tam tikros praktikos padės akimirksniu „panaikinti“ mūsų sunkumus, – tai ne pasitikėjimo Dievu ženklas, o paprasčiausias nenorėjimas suvokti savo problemų priežasčių ir ieškoti būdų jas spręsti. Jei sergi, turi kreiptis į gydytoją, jei turi finansinių problemų, turi imtis veiksmų tai pakeisti. Taip, dažnai tai nėra lengva, tačiau būtent čia, kur atrodo, kad žmogaus rankos nebepajėgios, įsijungia Dievo malonė. Taigi, visuomet privalome šauktis Tėvo pagalbos kartu įsiklausant, ką Dievas nori, jog pats padaryčiau savo situacijoje. Būtent šiuo aspektu pasigedau ryškesnio autoriaus akcento.

Knyga „Tėvo širdis“ primena, kad visi esame pažeisti nuodėmės, kuri mus atskyrė nuo Dievo, tačiau per Kristaus auką esame pakviesti grįžti pas jį kaip Tėvo vaikai. Šią tiesą įsisąmoninti ir vis atnaujinti turime kiekvienas, todėl manau, kad knyga tinkama plačiai auditorijai. Jei netikite Dievu ar abejojate, nes manote, kad Dievas neleistų pasaulyje veikti blogiui, galbūt rasite atsakymų į rūpimus klausimus. Tikintys, tačiau patiriantys sunkumų užmezgant asmeninį ryšį su Dievu, ypač Tėvu, taip pat atras naudingų patarimų, kaip leistis į šią santykio kūrimo kelionę. Galiausiai, jei norite rasti įžvalgų, praturtinančių jūsų maldos gyvenimą, galėsite pasinaudoti pateikiamomis Šventojo Rašto scenų meditacijomis (ypač naudinga praktikuojantiems šv. Ignaco „vaizduotės maldą“). Knygą perskaityti rekomenduočiau tiems, kurių tarnystė yra dvasinis palydėjimas ar užtarimo malda. Taigi, „Tėvo širdis“ turėtų suteikti naudingų įžvalgų esantiems įvairiuose tikėjimo kelionės etapuose, tačiau skaitydami į visus patarimus žvelkite platesnėje perspektyvoje – juk Dievo veikimo neįmanoma įdėti į jokias mums suvokiamas kategorijas.